Vilniaus Perkūno RK

Rotariečiai Nepale išgyveno griaunančią stichiją

2015-05-20 | Paskelbė: mantas.gudas « Atgal
Balandžio 20-30 dienomis septyni Vilniaus Perkūno Rotary klubo nariai su žmonomis lankėsi Nepale. Ten grupei, be neišdildomų įspūdžių apie šios Himalajų šalies kultūrą ir gamtos grožį, teko patirti ir stipraus žemės drebėjimo griaunančią stichiją.
Idėja aplankyti Nepalą kilo šioje šalyje projektą įgyvendinančio ir daug kartų rezidavusio klubo nario Dariaus Montvilos kvietimu. Lėktuvui nusileidus Katmandu oro uoste mūsų grupės sutikimas su gėlių girliandomis ir kitomis vietinėmis tradicijomis žadėjo puikią kelionę. Apsistojome istoriniame kolonijinio stiliaus Kathmandu Guest House viešbutyje, kuriame yra lankęsi dar muzikos grupės The Beatles nariai, žymūs aktoriai ir politikai. Pilnas žalumos viešbučio vidinis kiemelis tapo mėgstama mūsų vakarinės atgaivos po dienos įspūdžių iš dulkėtų ir triukšmingų sostinės gatvių vieta. Pirmomis dienomis aplankėme daug unikalių istorinių Katmandu ir jo priemiesčio rajonų, architektūros ir kultūrinių objektų. Didelį įspūdį padarė UNESCO saugomi Durbar aikštė, Pathano paminklai ir šventyklos, didžiausia pasaulyje Tibeto pabėgėlių pastatyta Budhanato Stupa. Visi kartu lankėmės vienoje iš pagrindinių hinduistų šventyklų Pahupati, kurioje dėl tuo metu vykusios religinės šventės turėjome unikalią galimybę stebėti joje susirinkusių šeimų maldų bei vaikų įšventinimo ritualus. Šalia šventyklos buvo galima pamatyti ir atsisveikinimo su mirusiaisiais ritualą, ir degančius kremavimo laužus. Visose šventyklose, o ypač ant kalno miške pastatytame Svajambunate, kuris dar vadinamas beždžionių šventykla, stebino visur lakstančios smalsios, o kartais agresyvios beždžiones, slampinėjantys šunys, karvės ir ožkos.
Po miesto triukšmo didžiulį įspūdį padarė išvyka anksti ryte į kalnus sutikti tekančios saulės. Hipnotizuojantis rūke skendinčių Himalajų kalnų vaizdas, ryto tyla ir pirmieji saulės spinduliai kylantys ne iš horizonto, kaip įprasta Lietuvoje, o aukštai danguje, sužavėjo visus. Lėtai leidžiantis nuo kalnų aplankėme vietinį kaimą. Meditacinis vietinių kaimo gyventojų gyvenimo ritmas, žaliuose laukuose besiganantys gyvuliai buvo tikra atsvara pastarųjų dienų ritmui ir puiki įžanga laukiančiai kelionei į kurortinę Pokhorą. Ten nusigauti pasirinkome vidinį skrydį nedideliu 20 vietų lėktuvėliu. Skrydį aptarnaujančio personalo ir keleivių kultūriniai skirtumai, saugumo vertinimas bei vaizdai pro langus išliko viena įsimintiniausių patirčių.
Pokhara – antras pagal dydį kurortinis Nepalo miestas, įsikūręs žaliame kalnų slėnyje prie nuostabaus ežero. Vaizdai pro autobuso langus skyrėsi nuo už 180 km likusio Katmandu – tai vandenyje stovintys ir atrajojantys buivolai, ežeru plaukiojantys laiveliai, žvejojantys vaikai, gatvių kavinukėse arbatą geriantys kalnų žygeiviai, vietos hipiai ir šiaip turistai. Pastatų architektūra taip pat pasirodė kita – vietoj sostinėje įprastų molinių plytų ir medžio statinių su gausiais estetiniais drožiniais čia vyravo kiek naujesni pastatai iš betono ir stiklo. Įsikūrus viešbutyje, kitą dieną dvylika mūsų grupės draugų išsiruošė kelionei visureigiais į kalnus. Mums su žmona dėl anksčiau patirtos kojos traumos teko pasilikti viešbutyje. Ten šeštadienį prieš pat pietus mus ir užklupo visą šalį supurtęs 7.8 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo nutolęs tik apie 60 km nuo Pokharos. Kambarys trečiame viešbučio aukšte pradėjo drebėti taip tarsi vežimu greitai važiuojant per didelių duobių išmuštą kelią. Tačiau dar labiau įsiminė kilęs garsas – barškančio stiklo, bumbsinčių betono plokščių, girgždančio geležies triukšmas pastato viduje ir pradėjusių baubti gyvulių, pakilusių paukščių bei panikos kupinų žmonių riksmai lauke. Prireikė kelių akimirkų susivokti kas vyksta, kiek galimai nesaugi yra dabartinė buvimo vieta ir kaip reikia reaguoti. Pakėlus miegančią žmoną ir šokus bėgti iš kambario, nebeliko noro pagalvoti apie būtiniausius pasiimti daiktus – pasus ar pinigus. Užsimetę kažkokį drabužį viešbučio gyventojai pusnuogiai bėgo į lauką. Lekiant laiptais žemyn, laiptinė siūbavo kaip laive, aplink krito paveikslai, siūbavo šviestuvai. Išbėgus į kiemą aplink siūbuojančių pastatų, drebančių medžių ir nuo jų krentančių lapų vaizdas sukrėtė. Aplink skraidė būriai panikos apimtų paukščių būriai, šalia viešbučio esančio baseino vanduo bangavo tarsi jūroje ir liejosi į šalia esančią pievą, visur lakstė ar stovėjo it įbesti žmonės.
Niekas negalėjo žinoti, kokio mąsto nelaimė ištiko šalį, viskas tuo metu sukosi tik apie vietą, kurioje drebėjimas užklupo kiekvieną atskirai. Žmonės nesiskirstė ir laukė pakartotinų smūgių. Drąsesni grįžo atgal į kambarius, kambarinės vėl grįžo tvarkyti kambarių. Žemės drebėjimui netrukus pasikartojus, smūgiai buvo gerokai silpnesni, tačiau to užteko, kad įsitempę žmonės šokinėjo lauk pro atvirus pirmo aukšto langus, dar kiti, po patirtų išgyvenimų, pradėjo dairytis gultų nakvynei lauke. Žemė nenustojo drebėti visą dieną ir dar ilgą laiką, kaip paaiškėjo vėliau. Viešbučio darbuotojai bandė klausyti radijo ir televizijos, kad išsiaiškintų nelaimės mąstą, nes interneto ir telefono ryšys sutriko. Pirmosios pasiekusios žinios bylojo apie didelę žalą visame Nepale sukėlusią stichiją, kurios šalis nematė nuo 1934 metų, kai šalį supurtė 8 balų žemės drebėjimas, pareikalavęs virš 10.000 žmonių gyvybių.
Tuo tarpu prieš vidurdienį dvylikos rotariečių grupė pėsčiomis leidosi kalnų keliuku ir nusprendė sustoti pakelės užeigoje atsigaivinti. Kad prasidėjo kažkas neįprasta, draugai suprato iš besidaužančios užeigos taros, drebančių bambukinių polių, ant kurių buvo įrengtos svečių vietos, ir besisiūbuojančių šalia stovinčių atvykusių visureigių. Šį drebėjimą grupei pavyko užfiksuoti vaizdo kamera. Papildomi požeminiai smūgiai grupę užklupo besileidžiančius visureigiais žemyn. Anot pasakojusių, tuos smūgius dėl važiavimo vibracijos, žmonės juto nežymiai.
Susitikę viešbutyje ir pasidalinę žiniomis, pradėjome suvokti, ką tokia stichija reiškia Nepalui. Dėl ypatingos geografinės padėties šalis tarptautinei pagalbai priimti ne tik neturi prieigos prie jūros, bet ir turi tik vieną tarptautinį oro uostą, kuris iš karto po įvykio, kartu su keliais vidiniais oro uostais, buvo uždarytas. Dėl menkai išvystytos, sudėtingos kelių infrastruktūros, kuri dar ir dėl žemės drebėjimo sukeltų nuošliaužų bei griūčių, tapo dar komplikuotesnė judėjimui sausuma. Šalies keliais prasidėjo masinis gyventojų bėgimas iš miestų į kaimus namo. Dėl sutrikusios informacijos žmonės rinko gandus apie kelių būklę, užgriuvusius jų ruožus, atidėjo keliones arba rinkosi dar pavojingesnius vietinių kelių maršrutus. Šalis pirmosiomis paromis tapo praktiškai paralyžuota.
Šiame kontekste mūsų grupei ateinančiomis dienomis teko rinktis, ar laukti, kol atidarys vidinius skrydžius į Katmandu, ar bandyti sostinę pasiekti sausuma. Vadovaudamiesi vietinę kultūrą pažįstančių žmonių patirtimi, pasirinkome, mūsų manymu, užtikrintesnį kelionės autobusu variantą. Pirmadienį ryte, apsirūpinusi gausiomis vandens atsargomis, mūsų grupė autobusu išvyko atgal į sostinę. Kelias iš Pokharos į Katmandu veda per kalnus, o vidutis įprastas laikas šiai 180 km kelionei įveikti yra apie 6 valandas. Pusę kelio įveikėme sklandžiai, pakeliui nepastebę jokių didesnių pažeidimų kaimų statiniams. Tačiau keliui pradėjus vingiuoti per gerokai statesnių kalnų masyvą, patekome į didžiulį kamštį. Kažkur, kaip spėjama, buvo užvirtęs kelias ir visas priešpriešinis transporto srautas stovėjo. Iš Pokharos važiuojančiųjų kelio pusė būtų buvusi kaip ir laisva, tačiau, galbūt dėl panikos, o greičiausiai dėl kultūrinių skirtumų, iš priekio važiuojantys vairuotojai lenkdami kamštį suformavo dviejų juostų kelyje tris, o kai kur ir keturias eiles stovinčio transporto. Todėl visas transportas, išskyrus motociklus, užstrigo taip, kad nei pirmyn nei atgal pajudėti nebebuvo įmanoma. Nejauku matyti, kai autobusas, kuriuo važiuoji, stovi kamščio atkarpoje, kur iš vienos kelio pusės kalnų siena, o iš kitos didžiulis status skardis, o žemės drebėjimas gali bet kada pasikartoti. Žmonės su vaikais, kūdikiais ir visa manta sėdėjo perkaitusiuose autobusuose, lauke svilinant 30 laipsnių karščiui, niekas nieko nebandė daryti ir tiesiog laukė.
Matydami situacijos beviltiškumą grupės vyrai ėmėmės iniciatyvos padėti valyti kelią priekyje važiavusiam užblokuotam autobusui. Mandagiai prašėme iš Katmandu pusės atvažiavusių ir ne savo juostą užėmusių vairuotojų pasitraukti į prastumdytus tarp transporto priemonių tarpus. Taip pavyko prasistumti apie 5 km. Su kai kuriais, nenorėjusiais spręsti savo poelgio pasekmių vardan bendro gero, teko kantriai aiškintis, kad situaciją, nežiūrint jos beviltiškumo, visgi įmanoma pakeisti. Ir mums pavyko!
Po 10 valandų kelionės pasiekėme Katmandu priemiesčius, kurie pasitiko apgriuvusiais moliniais ar ant šono nuvirtusiais betoniniais namais, o taip pat masėmis autobusų laukiančių pabėgėlių. Mūsų KGH viešbutis pasitiko mus ištuštėjęs dėl išvykusių turistų bei pabėgusio personalo ir gerokai apgadintas. Viešbučio sienos suskilusios, kai kur sienose žiojėjo iki 20 cm tarpai, fojė gulėjo iškilnotos plytelės, sode, kuriame taip mėgdavome padėti, nugriuvo namo siena. Personalas išsigandęs stengėsi kiek galėjo aptarnauti likusius svečius ir atsiprašinėjo, kad viešbutyje dėl sutrikusio tiekimo beveik neliko vandens ir maisto. Įsikūrę kuo žemesniuose aukštuose vakare dar spėjome dėl drebančios žemės išbėgti į kiemą. Lauke buvo nejauku – didelio drebėjimo atveju dėl daugybės aukštų pastatų ir siaurų gatvelių nelabai yra kur bėgti... Tuo metu kai kuriuos viešbučio svečius ištiko lengvas isterijos priepuolis. Naktis buvo kupina įtampos. Žmonės miegojo su drabužiais, prie durų pasidėję kuprines su būtiniausiais daiktais. Kai kas beveik visai negalėjo užmigti.
Kitą rytą pusryčiams gavome po virtą kiaušinį ir skrebutį. Vandens buteliuose dėl sumažėjusio svečių skaičiaus liko pakankamai. Po pusryčių stengėmės kuo greičiau išvažiuoti iš miesto į atviras vietoves. Važiuojant per miestą visur tvyrojo neįprasta tyla, matėme besibūriuojančius gyventojus, pirmųjų tarptautinių gelbėtojų komandas, žygiuojančias į nelaimės vietas. Dauguma matytų šventyklų ar kitų senų istorinių objektų buvo apgriuvę, gatvės užverstos namų nuolaužomis. Miesto oras buvo tvankus nuo karščio ir žuvusiųjų palaikų kremavimo laužų. Skverai, pievelės ir netgi miesto pagrindinis golfo laukas buvo nusėti palapinių ir pagalbos punktų. Gatvės keliose vietose nuo drebėjimo deformavosi taip, kad neįmanoma važiuoti – buvo matyti naujai iš po asfalto iškilusios kalvelės, atsiradę didžiuliai plyšiai.
Penktą dieną po pirmojo žemės drebėjimo miestas po truputį pradėjo grįžti į savo vėžias. Ėmė atsidarinėti parduotuvėlės, maitinimo įstaigos, po truputį atsistatė maisto ir vandens tiekimas. Valstybinės sukarintos tarnybos ir tarptautiniai gelbėtojai toliau teikė pagalbą, valydami griuvėsius ir ieškodami likusių gyvų. Tie, kas nuėjo apžiūrėti dar prieš kelias dienas lankytų istorinių vietovių, grįžo prislėgti pamatytų vaizdų. Didelė dalis senųjų statinių buvo visiškai sugriuvę arba gerokai apgadinti. Kiekvienas papildomas stipresnis požeminis smūgis galėjo nugriauti pažeistus paminklus ir pastatus. Skveruose vykstantys gelbėjimo ir tvarkymo darbai vyko kruopščiai ir, deja, lėtai, stengiantis nepadaryti žalos galimai dar gyviems likusiems žmonėms ir statinių istorinėms liekanoms, kurios bus panaudotos atstatant tai, kas sugriauta. Jau sėdėdami pakilusiame lėktuve į Stambulą galėjome jausti kaip pamažu atlėgsta įtampa ir kad kartais į Lietuvą sugrįžti būna maloniau nei įprastai.
Vilniaus Perkūno Rotary klubas labai palaiko apygardos idėją priimti sprendimą dėl pagalbos ir paramos Nepalo žmonėms. Sprendimas turėtų būti priimtas kuo greičiau, nes liūčių sezonas Nepale prasidės už keleto savaičių. Klubo žiniomis šiuo metu Nepalo žmonėms labiausiai reikia:   tentų, kurie galėtų talpinti bent 6 žmones (poreikis apie 10 000 vnt., tačiau tinka ir mažesnis kiekis, tinka ir siūlyti parduoti), paprastos nepralyjančios tento medžiagos rulonų, iš kurios gyventojai galėtų pasidaryti savadarbius tentus apsaugai nuo lietaus, vandens valymo tablečių ar priemonių.
 

Komentarai

Norėdami tęsti, pastumkite slanktuką į dešinę